Motinos pieno kariuomenė

Ruduo – mūšių su virusais ir bakterijomis metas. Kas apgins mažą kūdikėlį? Jau mūsų proseneliai sakydavo: „Motinos pienas – ne tik maistas, bet ir vaistas.“ Dabar tai patvirtina ir šiuolaikinis mokslas bei medicinos praktika.

Žindomi serga rečiau

Gydytojai įvairiose šalyse nustatė, kad per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius vien tik žindyti kūdikiai įvairiomis infekcinėmis ligomis sirgo rečiau negu nežindyti ar tik iš dalies žindyti. Be to, kuo ilgiau truko žindymas, tuo didesnę apsaugą nuo infekcijų jis teikė vaikams. O mokslininkai, ištyrę motinos pieno sudėtį, rado daug įvairių atsparumą stiprinančių medžiagų ir net gyvų ląstelių, galinčių sunaikinti užpuolėjus mikrobus.

Imuninė ir neimuninė apsauga, kurią teikia motinos pienas, gerokai sumažina žindomų kūdikių sergamumą kvėpavimo organų infekcijomis, o jeigu liga ir išsivysto, ji įprastai būna lengvesnė. Žindomi kūdikiai daug rečiau suserga plaučių uždegimu, respiracinio sincitinio viruso sukeliamu obstrukciniu (dusulingu) bronchitu, 3–4 kartus rečiau serga vidurinės ausies uždegimu, jiems 4–6 kartus retesnės šlapimo takų infekcijos, 5 kartus – rotaviruso sukeliamas gastroenteritas, o Hemohpilus influenzae sukelto meningito rizika 4–16 kartų mažesnė negu maitinamiems dirbtinai.

Sargybos desantas

Naujagimis dar yra imunologiškai nesubrendęs savo jėgomis apsiginti nuo infekcijų. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai, kuriuos, dar negimęs, gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Žmo­gui su­sir­gus ko­kia nors už­kre­čia­mąja li­ga, tai yra kai jį puo­la an­ti­ge­nai – pa­to­ge­niš­ki mik­roor­ga­niz­mai, už­kra­to įsi­ver­ži­mo vie­to­je ky­la „mū­šis“ – už­de­gi­mas. Taip sie­kia­ma su­lai­ky­ti įsi­ver­žė­lius ir juos su­nai­kin­ti. Už­de­gi­mui pa­si­bai­gus, žmo­gaus or­ga­niz­me lie­ka „pri­si­mi­ni­mas“ apie už­puo­lė­jus ir ku­ria­mos at­sar­gu­mo prie­mo­nės prieš juos atei­čiai – ga­mi­na­mi an­ti­kū­nai. Tai ir yra imu­ni­te­tas. Žin­dan­ti mo­ti­na an­ti­kū­nais ap­rū­pi­na ir sa­vo vai­ke­lį, nes jos krau­jy­je „bu­din­tys“ ir krū­ty­se spe­cia­liai pa­pil­do­mai ga­mi­na­mi antikū­nai pa­ten­ka ir į pie­ną.

Imunoglobulinai

Mo­ti­nos pie­ne ran­da­ma vi­sų pen­kių ti­pų apsauginių antikūnų – imu­nog­lo­bu­li­nų. Ypač daug ten su­si­kau­pia sek­re­ci­nio imu­nog­lo­bu­li­no A (sI­gA), ku­ris yra pa­ts svar­biau­sias vi­sų or­ga­niz­mo glei­vi­nių sar­gas. Kū­di­kis ir jo mama, bū­da­mi to­je pačioje ap­lin­ko­je, pa­pras­tai yra puo­la­mi tokių pa­čių li­gų su­kė­lė­jų. Tai­gi, kai ma­ma įkve­pia ar­ba nu­ry­ja bak­te­ri­jų ar vi­ru­sų, pra­de­da­ma jos priešin­fek­ci­nių an­ti­kū­nų ga­my­ba. Iš ki­tų mamos kū­no vie­tų į krū­tis su krau­ju at­ke­lia­vę lim­fo­ci­tai čia at­si­ne­ša ne tik in­for­ma­ci­ją, ko­kių imu­nog­lo­bu­li­nų rei­kia kū­di­kiui ap­gin­ti nuo ga­li­mos in­fek­ci­jos, bet ir pa­tys, įsi­kū­rę pie­no liau­ko­se ir pa­vir­tę plaz­mi­nė­mis ląs­te­lė­mis, dar pa­pil­do­mai gau­siai iš­ski­ria sIgA į pie­ną. Šių antikūnų virš­ki­ni­mo fer­men­tai ne­suar­do. Jie pa­den­gia kū­di­kio žar­nos glei­vi­nę ir neprileidžia li­gas su­ke­liančių mik­ro­bų.

 Sek­re­ci­niai imunoglobulinai pa­ties vai­ko lim­fi­nia­me au­di­ny­je pa­ma­žu pradedami ga­min­ti tik nuo 4–6 sa­vai­tės. To­dėl mo­ti­nos tei­kia­ma imu­no­lo­gi­nė ap­sau­ga ypač svar­bi nau­ja­gi­miui. Di­džiau­sia sI­gA kon­cent­ra­ci­ja yra prieš­pie­ny­je, siek­da­ma ten 5-10 mg/ml, o pa­skui ma­žė­ja iki 1 mg/ml subrendu­sia­me pie­ne. Ta­čiau, pie­nui gau­siau ga­mi­nan­tis, bend­ras kū­di­kio gau­na­mų sI­gA kie­kis ne­su­ma­žė­ja. Be to, mo­ti­nos pie­nas ska­ti­na sI­gA ga­my­bą ir pa­ties kū­di­kio or­ga­niz­me. Imu­nog­lo­bu­li­nus ga­mi­nan­čių ląs­te­lių sis­te­ma vi­siš­kai su­bręs­ta ant­rų­jų gy­ve­ni­mo me­tų pabaigoje.

Kiti ginklai

Mo­ti­nos pie­ne gau­su ypatingo baltymo lak­to­fe­ri­no, ku­ris, kū­di­kio žar­ny­ne pri­si­jung­da­mas ge­le­žies mo­le­ku­les, padaro jas ne­priei­na­mas ge­le­ži­mi min­tan­čioms pa­to­ge­ni­nėms bak­te­ri­joms ir taip stab­do jų au­gi­mą ir dau­gi­ni­mą­si. Tas pats nu­tin­ka ir pienligę sukeliantiems gry­be­liams. Kaip ir sek­re­ci­nis imu­nog­lo­bu­li­nas A, lak­to­fe­ri­nas at­spa­rus virš­ki­ni­mo fer­men­tams.

Dėmesio vertas sudėtingų ang­lia­van­de­nių oli­go­sa­cha­ri­dų prie­šin­fek­ci­nis vei­ki­mas. Tam, kad ga­lė­tų su­kel­ti li­gą, mik­ro­bams pir­miau­sia rei­kia pri­si­tvir­tin­ti prie žmo­gaus or­ga­niz­mo au­di­nių ląs­te­lių. Dau­ge­lio li­gų su­kė­lė­jų pri­si­tvir­ti­ni­mui bū­ti­nos vie­tos su­da­ry­tos iš ang­lia­van­de­nių, į ku­riuos savo struk­tū­ra pa­na­šūs mo­ti­nos pie­ne esan­tys oli­go­sa­cha­ri­dai. Taip bak­te­ri­jos pri­kim­ba prie šių oli­go­sa­cha­ri­dų mo­le­ku­lių ir, dar ne­pa­sie­ku­sios glei­vi­nės ląs­te­lių, tam­pa ne­be­pa­vo­jin­gos žin­do­mam kū­di­kiui.

Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

„Baltasis kraujas“

Mūsų visų – žmonių ir kitų gyvūnų – gyslomis tekantis kraujas ne tik palaiko savo šeimininko gyvybę, išnešiodamas po visą kūną kiekvienai ląstelei reikalingas maisto medžiagas, vandenį ir deguonį, bet ir saugo jį nuo ligų. Šią apsaugą, savo ruožtu, atlieka ne tik jau anksčiau paminėtos apsauginės medžiagos antikūnai, bet ir gyvos ląstelės leukocitai, dar vadinami baltaisiais kraujo kūneliais. Leukocitai yra įprasti motinos pieno „kareiviai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių kontingentas: kraujyje dominuoja neutrofilai, o piene daugiausia makrofagų ir limfocitų. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus juos fagocituodami – prarydami. Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus. Taigi visiškai pelnytai motinos pienas kartais vadinamas baltuoju krauju, o baltas jis tik todėl, kad jame nėra raudonųjų kraujo kūnelių – deguonį nešančių eritrocitų.

Verta žinoti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir kovines savybes praranda daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos ištraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka) prieš sugirdydamos kūdikiui. Kvėpavimo organų infekcinių ligų sukėlėjai paprastai plinta oro lašiniu būdu, ligoniui čiaudint, šnypščiant, kosint ir kalbant, o žarnyno bakterijos – per jomis užterštą maistą. Taigi labiau padėtų marlinė kaukė, rankų švara ir kitos higienos priemonės.

Gerosios bakterijos

Žarnyno ligas sukeliantys mikrobai savo blogą darbą gali padaryti tik prikibę prie žarnos sienelės gleivinės ir pažeisdami jos vientisumą bei sutrikdydami normalią veiklą. O motinos pienas turi savybių, padedančių kūdikio žarnyne įsigalėti gerosioms bakterijoms, kurias gausiausiai atstovauja laktobakterijos ir bifidobakterijos. Išsidėsčiusios ant žarnų sienelės, jos tarsi sargybiniai neleidžia prie gleivinės ląstelių prisitvirtinti ligų sukėlėjams. Gerosios bakterijos sustiprina apsauginį barjerą ir skatina gleivių gamybą, taip sumažindamos žarnos sienelės pralaidumą. Laktobacilos taip pat aktyvuoja kūdikio žarnoje gamybą funkcinių metabolitų, tokių kaip butiratai, kurie yra pagrindinis žarnyno ląstelių energijos šaltinis. Todėl energingiau vyksta ir maistingųjų medžiagų įsiurbimas bei visos žarnos turinį stumiantys judesiai – peristaltika.

Priešams nesvetinga aplinka

Daugeliui ligas sukeliančių mikrobų ypač geros sąlygos tarpti ir daugintis būna nešvaroje, kur yra pūvančių maisto medžiagų. Pūdami žarnyne genda nesuvirškinti ir neįsisavinti baltymai ir riebalai. Taip dažniau atsitinka karvės pieno pagrindu pagamintais mišiniais maitinamiems kūdikiams. Lyginant su moters pienu, kuriame vyrauja labai lengvai kūdikio žarnyne įsisavinami vandenyje tirpūs baltymai albuminai, karvės piene didumą baltymų sudaro netirpus varškės baltymas kazeinas. Karvės pieno riebalai taip pat sunkiau suvirškinami ir įsisavinami negu motinos pieno, kurio mikroskopiniai lašeliai smulkesni. Be to, su motinos pienu kūdikis netgi gauna papildomai šiuos riebalus žarnyne skaldančio fermento lipazės.

Mo­ti­nos pie­no cukraus laktozės liekanos ir sudėtingesni nesuvirškinami motinos pieno angliavandeniai oligosacharidai sukuria kūdikio žarnyne rūgš­čią ter­pę, ne­pa­lan­kią iš­gy­ven­ti daugeliui ligas sukeliančių mik­roor­ga­niz­mų. Taigi prie žindomo kūdikio žarnos sienelės gleivinės prisitvirtinti ligos sukėlėjams mikrobams neleidžia ten gausiai įsikūrusi sargyba – gerosios bakterijos, o žarnos spindyje ligų sukėlėjam taip pat – ne gyvenimas, ir tenka keliauti su išmatomis lauk, kūdikiui nieko blogo nepadarius.

Apsauga pagal poreikį

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos mamos imunologinės istorijos ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams.

 Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis nuo infekcijų tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Pagal Kazimiero Vitkausko knygą „Kūdikio žindymas“